Jolanta Kurpis, Lietuvių meno ansamblis „Dainava“
Liepos 4 dieną kaimyninėjė Kanadoje, Toronto mieste, įvyko 9-oji išeivijos chorų Dainų šventė „Daina aš gyvenu“. Tarp daugybės kitų chorų joje dalyvavo ir meninis ansamblis „Dainava“. Kanadiečiai tą savaitę atšventė Kanados dieną, Amerika – Nepriklausomybės dieną, Lietuva ruošėsi Mindaugo karūnavimo pažymėjimui, o mes - visą savaitgalį gyvenome dainomis ir savaip šventėme Lietuvą, kuri neturi geografinių koordinačių (bet yra ten, kur esame mes) ir lietuviškumą, esantį mūsų genuose, širdyse ir sąmonėje. .
Visi parsivežėme begalę įspūdžių, tačiau pasakojimą norėčiau pradėti nuo skaičių, nes jie puikiai atspindi renginio mastelį. Pirmoji išeivijos chorų Dainų šventė įvyko 1956 m. Čikagoje, visos kitos taip pat organizuotos šiame mieste, išskyrus 5-tąją, įvykusią Toronte (1978 m.). Tad šis svetingas miestas vėl perėmė estafetę ir subūrė mus į 9-tąją Dainų šventę. Renginyje dalyvavo 55 mėgėjų chorai, daugiausia iš Šiaurės Amerikos, taip pat svečiai iš Lietuvos, Lenkijos ir Anglijos. Viso – 18 chorvedžių ir virš tūkstančio choristų! Koncertas vyko Hershey centre, Mississauga miestelyje, jo paklausyti atvyko virš 2500 žiūrovų. Dainavome 35 dainas, trečdalį repertuaro sudarė nauji kūriniai, daugumoje sukurti arba aranžuoti užsienyje gimusių ir gyvenančių lietuvių.
Vieninga dainaviečių nuomone šventė organizuota puikiai, už tai esame dėkingi paruošimo komitetui, dirigentams ir 300 savanorių, kurie subrandino renginio viziją ir entuziastingai triūsė ją įgyvendindami.
Dainų šventės pradžioje organizatoriai pasveikino dalyvius, buvo pristatyti dirigentai ir chorai, sugiedoti Kanados, JAV ir Lietuvos himnai. Meninė dalis prasidėjo kai salėje pasirodė vaidilučių lydimas žynys Krivių krivaitis. Jis trinktelėjo į žemę ąžuoline lazda, sugriaudėjo perkūnas ir simboliniame aukure įsižiebė ugnis. Nuo tos akimirkos liepsnojo ne tik ugnis, bet ir džiaugsmas , vienybė, nesumeluotas lietuviškumas. Į gražų audinį pynėsi vaikų, jaunimo ir mišrių chorų atliekamos dainos. Nors dainos buvo įvairios, jas apjungė lietuviškai dainai budingas lyrizmas, ne sykį chorisčių skruostais nuriedėjo ašara… Simboliška, kad mes visi, choristai ir žiūrovai , tarsi viena didelė šeima, buvome ratu apsupę centre liepsnojantį aukurą. Džiugu, kad Hershey centro salė buvo pilnutėlė, kad žiūrovai įsijungė į šventę: per salę vilnijo iškeltų rankų bangos, kartu dainavome kai kurias dainas, kartu skandavome Lietuvos vardą.
Muzikinį pasakojimą papildė lietuviškas tradicijas atspindinti scenografija –švento aukuro ugnis, jos saugotojas Krivių Krivaitis su vaidilutėmis, praskrendančios gervės, ąžuolo lapų motyvai.
Dainų popietės kulminacija buvo jauno kompozitoriaus Rimo Biliūno šventei parašytas kūrinys “Nebuvo tai žemė” (Nijolės Benotienės žodžiai). Tai kūrinys apie išeivius, atklydusius į svetimą žemę, radusius čia prieglobstį, tačiau širdyse amžinai besinešiojančius meilę savąjai Tėvynei, jos kalbai, jos dainai. Koncertui baigiantis choristų rankose įsižiebė geltonos, žalios ir raudonos švieselės, kurios susiliejo į mums visiems brangią trispalvę vėliavą.
Mes – choristai, pamilome šventės dirigentus, įdėmiai sekėme chorvedžių rankų mostais, muzikavome pagal jų interpretaciją. Dainų šventės vyriausioji meno vadovė Dalia Viskontienė pasidžiaugė jaunaisais dirigentais Kęstučiu Daugirdu, Sauliumi Klioriu, Liudu Landsbergiu, kurie, nors gimę ir augę toli nuo Lietuvos, puikiai pagavo lietuviškos dainos dvasią ir savitumą. Tikimasi, kad jie kartu su Dariumi Polikaičiu, Dalia Viskontiene, Rita Klioriene ir kitais puoselės šį stulbinantį fenomeną – išeivijos Dainų šventes.
Savaitgalio programa neapsiribojo vien Dainų švente. Pagrindinis Toronto Airport Marriott viešbutis nuo penktadienio popietės dūzgė kaip bičių avilys. Penktadienio vakare autobusai vežė dalyvius į Marijono Mikutavičiaus koncertą. Šeštadienį čia vyko mugė ir skautų laužavietė, po repeticijos - “Miestelio vakaronė”, kur galėjome susipažinti vieni su kitais, susitikti su senais draugais, smagiai padainuoti akomponuojant akordeonams. Sekmadienio ryte viešbutyje, taip pat keliose lietuviškose parapijose, vyko Šv. Mišios, o po šventės visi norinys vyko į pokylį “Miško balsai”.
Šventė baigėsi, išsiskirstėme kas sau, tačiau visi parsivežėme dalelę švento aukuro liepsnos ir šilumos. Dabar jau mūsų atsakomybė bus šią liepsną kurstyti, neleisti jai užgesti po kasdienio gyvenimo dulkėmis. Ateityje, tikimės, atsiras drąsių ir darbščių žmonių, kurie tęs išeivijos chorų Dainų šventės tradiciją, kad ir vėl susirinktume į didelį būrį ir atsigaivintume daina, rastume joje džiaugsmo, stiprybės ir vienybės.