Jolanta Urbietienė
Kad Baltijos kelio 25-mečio proga Čikagoje bus organizuojama šventė, kurioje dalyvauti yra kviečiamas ir Lietuvių meno ansamblis „Dainava” ir į kurią atvyksta žinomas dainininkas iš Lietuvos, “Anties” grupės lyderis Algirdas Kaušpėdas, mes, dainaviečiai, sužinojome, regis, dar pavasarį. Tada tas planuojamas vasaros pabaigos renginys atrodė taip toli, „Dainavos” dar laukė įtemptos užsitęsusio sezono repeticijos, kelionė į Lietuvą - į dainų šventę Vilniuje. Tačiau jau tuomet kiekvienas tvarkėmės savo planus taip, kad, nors ir nelabai tespėję pailsėti, vėl susibėgtumėme repeticijoms, o rugpjūčio 23-iąją drauge su kitais dalyviais galėtumėme atstovauti Lietuvai ir išeivijai bei kartu su A. Kaušpėdu vėl prisiminti tai, kas ir prie Baltijos, ir čia buvo išgyventa prieš ketvirtį amžiaus...
Darius Polikaitis:
Lietuvos konsulato Čikagoje surengta Baltijos kelio paminėjimo šventė man paliko gilius įspūdžius - dėl labai įvairių priežasčių. Pirmiausia, prisiminė kelias, nueitas į nepriklausomybės atstatymą. Tai buvo kelias, pagrįstas ne smurtu, o tiesos, orumo ir pasiaukojimo dvasia.
Antra, labai didžiavausi, kad konsulas pakvietė ukrainiečius dalyvauti šiame renginyje, kad Lietuva nelieka abejinga dabartinei tos šalies situacijai. Tuo parodome, jog "laisvė" nėra tiktai gražus žodis ir kad mums rūpi daug daugiau negu tik mūsų pačių laisvė. Gal ir nekuklu taip sakyti, bet manau, kad tai yra nepaprastai kilnu - gera būti tokios tautos sūnumi!
O trečia, žinoma, nuostabi galimybė pabendrauti su Algirdu Kaušpėdu. Manau, kad visiškai suprantama, kaip choras to laukė. Asmeniškai man buvo malonu dar ir todėl, kad mintyse sugrįžau į dienas, praleistas Lietuvoje 1989 metais, kai kartu su Algirdu bei kitais Lietuvos roko muzikantais apkeliavome Lietuvą Roko maršu. Pirmą kartą būti Lietuvoje tokiu laiku ir su tokiais žmonėmis - didelė gyvenimo dovana! Ta kelionė nulėmė ir mano ateities kelius, nes nuo anų dienų nebegaliu gyventi be apsilankymų Lietuvoje - vis ieškau būdų kaip, nors ir trumpam, sugrįžti! Nuoširdžiai dėkoju Algirdui, kad atvyko pas mus! Jo buvimas visus išjudino, įkvėpė - buvo tikra šventė. Ne tik publikai, bet ir chorui. Beje, chorui ypač! Nuoširdus dėkui ir konsulatui bei visiems šios šventės rengėjams už sklandų ir nuoširdų bendradarbiavimą!
Genutė Markauskas:
Dainuoti Algirdo Kaušpėdo dainas su pačiu autoriumi buvo didelė garbė. Tiek repeticijų metu, tiek per koncertą jau istoriniais tapę dainų žodžiai graudino ir kartu džiugino bei priminė tikrąjį Baltijos kelią, kuriame mūsų šeima aktyviai dalyvavo Lietuvoje. Dėkui rengėjams už puikią šventę!
Jolanta Kurpis:
Nors renginys Daley Plazoje prasidėjo beveik dvi valandas vėliau nei buvo numatyta, nors audra ir lietus bandė visų susirinkusiųjų kantrybę, kaip kontrastas dangaus pilkumai aikštėje švietė ryškiaspalvės Latvijos, Estijos,Lietuvos ir Ukrainos vėliavos ir draugiškos žmonių šypsenos. Dainuoti Baltijos kelio 25 - mečio paminėjime buvo be galo smagu, kažkur dingo susikaustymas, išprausti lietaus ir suvelti vėjo gūsių dainavome visu balsu ir visa širdimi. Algirdas Kaušpėdas - puikus vedlys, kartu su choro vadovu Darium Polikaičiu tikrai sugebėjo išjudinti mus, choristus ir į renginį susirinkusią publiką. "Bunda jau Baltija, bunda jau Baltija", – dainavome kartu su A.Kaušpėdu, o žiūrovai, susikabinę rankomis, tarsi Baltijos jūros bangos siūbavo muzikos ritmu. Smagu buvo iš naujo išgyventi jaudinantį vienybės jausmą ir pasijusti didelės ir gražios šeimos nariu. Belaukdami renginio pradžios turėjome laiko pasidalinti prisiminimais ir pasidžiaugti, kad Lietuva jau tiek metų laisva! Prisiminėme, kaip 1989- aisiais, susikabinę rankomis, labai tikėjomės, kad Baltijos šalims pavyks atkurti nepriklausomybę. Dainuodama stebėjau aplinkinius žmones, kurie atrodė tokie savi, pažįstami ir gražūs, ir džiaugiausi, kad esu lietuvė ir kad kur bebūčiau, visada jausiuosi šios nuostabios šeimos dalimi!
Ramunė Kubiliūtė:
Man pasirodymas su Algirdu Kaušpėdu priminė kitą laikmetį išeivijos gyvenime, kai Darius Polikaitis su savo muzikine grupe vyko į Lietuvą ir dalyvavo Roko marše, bendravo su "Antim" bei kitom Lietuvos muzikos grupėm. Mes šiapus Atlanto stebėjome iš tolo, bet lyg ir dalyvavome. O „Anties" dainos įsisunkė į Lietuvos žmonių pasąmonę, gyvenimą, kultūrą - tai man parodė dirigento Leonido Abario per šių metų Lietuvos dainų šventės repeticiją vilkimi marškinėliai su jo vadovaujamo Vilniaus Jėzuitų gimnazijos choro narių nuotraukomis ir žodžiais po jomis: „...Be ginklų ir vien tik jaunuomenė!“. Nereikia nė parašyti, kieno tai eilės, – visiems jos žinomos...
Živilė Garnienė:
Jei prieš 25 metus man kas nors būtū pasakęs, kad teks koncertuoti su pačiu Algirdu Kaušpėdu, būčiau tik nusijuokusi. Jis tada mums visiems buvo kaip nepriklausomybės simbolis, idealas. Bet gyvenimas kartais pateikia staigmenų – po daugelio metų teko ir man su juo "pokštaut". Tai buvo nepakartojamas jausmas. Koncertuodama mintimis ir širdimi buvau Lietuvoje, atsimindama ne tik Baltijos kelią, bet ir tą visus mus jungusį vienybės jausmą, kurio, deja, dabar kartais pasigendu.
Rita Rašymienė:
Prisipažinsiu, Algirdas Kaušpėdas nebuvo mano mėgstamiausias Lietuvos dainininkas. Turiu seną „Anties” plokštelę, bet nustūmiau ją į šali ir daugiau nekreipiau dėmesio. Iki dabar. Pasirodo, reikėjo - ir anksčiau, ir dabar - ypatingai įsiklausyti į jo dainų žodžių prasmę! O dainuoti su Algirdu buvo nuostabu. Nors per repeticiją gerokai sušlapome nuo tvankaus ir drėgno oro repeticijų kambaryje, o per šventę - nuo lietaus, visi tikrai puikiai praleidome tas valandas kartu. Gal todėl, kad buvo juntama anų laikų nuotaika, emocijos, tvyrojusios Daley Plazoje, gal dėl to, kad mūsų choro vadovas ypač buvo įsijautęs į Algirdo dainas, o gal todėl, kad pati pagaliau gerai įsiklausiau į jo dainų žodžius. „Krantas" man dar ilgai skambėjo ausyse. Žinau, kad A. Kaušpėdas buvo ir tebėra tikras Lietuvos patriotas, raginęs visus lietuvius – nesvarbu, kokiame krante jie bebūtų, - pabusti. Ir dabar labai gaila, kad nebuvau atsinešusi tos senos „Anties” plokštelės, kad dainininkas galetų ant jos pasirašyti…
Straipsnis spausdintas "Drauge"